Rima Leipuvienė

Ceramics exhibition

"From Non-existence"

Annotation

My sculptural ceramics is like the personal lives shaped by time and experience, like memories and individual experiences. Their visual expressions go back to the deep reflections of the dynamic cycle of life gradually transformed into new shapes. Like the rings of a tree trunk reflect its age, the twisted clay indents and roughness create this impression in my works. As if the signs of the time that passed by, textures mark the stories imprinted in ceramic art.


My aim is to turn static ceramics into dynamic – to capture its transformation, movement, to render power and direction. I find it crucial to endeavour to transfer a drop of life and the flow of energy to my ceramics. Harmony with nature is my intention. Deep sensation of nature and the manifestation of impressions in ceramics came naturally from my young days and now, as I enjoy spending much time in wild nature. Hence, my works reflect natural objects – as if weathered tree trunks in a swamp of a Lithuanian forest, as if moss-covered stones. My ceramics radiate the peace of nature, longevity and old times, inviting to stop for a short while. Movement and peace intertwine, rendering a more intricate and interesting context to my works.


My creation rests on the traditions and philosophy of the Eastern ceramic culture. I resorted to the techniques of Japanese masters and drew inspiration from their concepts of aesthetics. My art was most profoundly influenced by the works of Japanese ceramic artist Shozo Michikawa. My ceramics is high-fired (1290–1300 °C) with self-made glazes from natural materials (such as wood ash, low-fired clay, etc.). By approaching the primeval ceramic traditions, where ceramics was created from the merger of the forces of nature (soil/clay, fire) in high temperature by using natural materials, I feel like a successor to the centuries-long traditions. As a continuity of these traditions, today I present my own unique ceramics which may also find a niche in the present-day environment. 

 These sculptural ceramic pieces are born from highly intensive dynamics – the efforts coming from the power of hands and the whole body to control the centrifugal force on the wheel and, using the dry method, shape and transform a solid lump of clay into a unique form. All that requires intensive work of the mind and painfully ‘polished’ hands. However, when looking at my piece of art which is already finished, I get the feeling of immense satisfaction. By admiring the unique properties of clay, I try to unravel its beauty, surface and texture capacities, and to give the impression of wear and tear or natural ageing. As an expression of my support to the Japanese aesthetics philosophy, wabi-sabi, I try to maintain the balance between the perfect mastering of techniques and the beauty that lies in the highlights of imperfection, to succumb to spontaneity. Exceptionality, irregular, interesting shapes, asymmetry, freedom, energy are my key values which I try to convey in my artistic works.
 
In my creative process it is very important for me to allow myself to explore. By making unconventional decisions, and sometimes taking a risk, I move forward in my quest of personal discoveries and new expression possibilities… I try to be open to the surrounding environment, learn continuously and explore the depth of myself. All that makes my meaningful journey from the primary inspiration and idea to the final result evolving in the process towards which I am being led by intuition, technique and experience. It is when interesting ceramics appears from nonexistence to existence…
 
Rima Leipuvienė

Ceramics exhibition

by Rima Leipuvienė

Review

A lump of clay in the hand of the creator. Shapeless. Soft. Easily shifting its shape.  When two elements – idea and physical efforts – merge together, a secret birth of a piece of art begins. The omnipresent temptations as to what expression the future piece of art might take as well as doubts in selecting the material and technique are usually a process which cannot be measured by time. Only after ‘fiddling’ with the creative idea for a multitude of times, this shapeless lump of clay starts to change, acquiring new shapes. In this way, new shapes and expressions gradually emerge from nonexistence, either approaching the primary vision or cardinally altering it.  The ceramics of stable forms not burdened with unnecessary sculptural details is a trait of artistic quests of Rima Leipuvienė, a young artist having embarked on her venturesome creative path. I am delighted that Rima selected the whimsical technique of high-fired ceramics which best reveals the natural origin of used materials. It is as if bubbling lava or the mass of clay freezes in new shapes after being touched by fire and ash. Our planet Earth formed in a similar way.

 

The author’s works radiate peace and splendour. I am convinced that the exhibition will draw the critics favouring true art who do not require shocking and fast sensations or attention. I have no doubt that the artist will discover even more individualistic forms and expressions for her future works and her road of a successful ceramic artist will indeed be very long.  

 

Artist Gvidas Raudonius

NETOBULYBĖS GROŽIS ARBA PASLAPTINGI INDAI IŠ NEBŪTIES

Article by art critic

Jau kuris laikas lietuvių keramika kaip ir skulptūra plėtojasi vizualumo linkme, svyruodama tarp dviejų priešingų polių – abstrakčios ir figūrinės plastikos. Skirtingai nuo skulptorių, keramikai turi dar vieną pasirinkimą – molinį indą, traukiantį šiuolaikinius menininkus  banaliu paprastumu ir galimybe paversti jį iškalbinga plastine metafora. Kiekvienas istorinis laikotarpis turėjo jam būdingus indus. Prisiminkime vaizduotę žadinančias Kretos–Mikėnų civilizacijos (II tūkst. pr. Kr.) vazas, kurių siluetai, paklusdami laisvam dekorui, įgaudavo asimetrinę formą, rimtimi alsuojančias, architektoniškas graikų Dipilono vazas (8–9 a. pr. Kr.), rūsčius skulptūrinius antropomorfinius Amerikos čiabuvių Močikos kultūros (1–8 a., dab. Peru) indus. Postmodernistiniai eksperimentai keramikoje taip pat prasidėjo nuo indų transformacijų, kurios nesplopsta iki šių dienų. Tarp svarbiausių dešimtmies šiuolaikinės pasaulio keramikos tendencijų JAV dailės kritikas Alexanderis Mahany 2014 m. įvardijo antropomorfinių indų interpretacijas, atspindinčias šiuolaikinių menininkų polinkį į savistabą ir portretiškumą[1].

          Netikėtai į lietuvių keramiką įsiveržusi Rima Leipuvienė taip pat kuria iš tradicinių indų išaugusias skulptūrines formas. Naujausi menininkės keramikos darbai, eksponuoti šių metų gegužę–birželį asmeninėje parodoje Vytauto Valiušio keramikos muziejuje Leliūnuose (Utenos r.), įvardyti bendru pavadinimu „Iš nebūties“. Parodinėje erdvėje panašaus dydžio keraminiai eksponatai sugrupuoti nevienodame aukštyje po vieną ar kelis, pabrėžiant natūralią žmogaus aplinką, kurioje nėra simetrijos, vienodumo, kelių tapačių daiktų. Kai kurios skulptūrinės formos panašios, tačiau atidžiau įsižiūrėjus įžvelgi kiekvienos jų kitoniškumą, nulemtą skirtingų  dalių proporcijų, atspalvių, glazūruotų ir glazūra nedengtų plotų santykio. Menininkei nesvarbus konkretaus darbo pavadinimas, kuris kreiptų žiūrovo mintį tam tikra linkme, ji nori, kad darytų įspūdį ekspozicijos visuma, kad formos sąveikautų, keltų tam tikras asociacijas, žadintų žiūrovų vaizduotę. Ir atrodo, kad kūriniai tarpusavyje šnekasi, vieni kitus papildydami – kai kurie santūriau, prislopintai, tyliai, kiti garsiau, mažorine gaida. Galima įžvelgti kelias dirbinių grupes – vieni artimi tradicinėms vazoms, kiti praaugantys jas ir laikytini savarankiškomis plastinėmis formomis. Beveik visi darbai turi įprastam indui būdingus elementus – nedidelį kaklelį, petelius, vidinę ertmę – būtiną molinių indų struktūros elementą. Kai kuriuos galėtum panaudoti ikebanai ar gėlėi įmerkti, nors dažniausia dirbinio funkcija tėra menama, kaip nuoroda į pirminę jo prigimtį. Juk senose kultūrose egzistavo tik funkcionalūs, iš elementarių žmonių poreikių atsiradę daiktai.

Kuo Rimos Leipuvienės kūryba išsiskiria iš kitų lietuvių keramikų? Ieškant atsakymo reikėtų prisiminti, kaip indo idėją savo kūryboje pasitelkia panašių meninių intencijų autoriai. Neišsenkančias indo galimybes įžvelgė devintojo dešimtmečio lietuvių keramikos reformuotojai, pabandę suteikti naują prasmę puodininkystės tradicijai. Konceptuliai ir dvasingai archajinį keramikos paveldą traktavo Rimantas Sakalauskas, Gediminas Šibonis, Egidijus Šimatonis, Egidijus Talmantas, Jovita Laurušaitė, Jonas Arčikauskas ir kiti. Šiandien dažniau vazos, dubenys, lėkštės traktuojamos kaip plokštumos saviems pasakojimams – dekoruojamos tam tikromis scenomis ir motyvais, dažnai (prieštaraujant ilgaamžei tradicijai) neturinčiais nieko bendra su pačia indo forma. Kitas atvejis – gilintis į indo architektoniką, improvizuoti, išauginti naujas plastines formas, bandant jį naujai prakalbinti. Rima, atrodo, laikosi kitos pozicijos, jai svarbu, kad kūrinių forma būtų iškalbinga, skleistų gyvybinius pradus, kuriuos ji įliejo juos kurdama.

          Autorę galima laikyti keramike iš vidinio pašaukimo, kadangi į šią sritį ji atėjo iš neakademinės aplinkos ir kiek vėliau nei įprasta. Keramikos pradmenis įgijusi Gvido Raudoniaus keramikos studijoje, ji nuosekliai ieškojo savasties, siekdama geriau pažinti keramikų aplinką ir amato specifiką, dalyvauti simpoziumuose, grupinėse parodose. Akademinių pagrindų neturintys menininkai paprastai renkasi lengvesnius saviraiškos būdus – lieja akvareles, tapo paveikslus, vengdami sričių, kurioms reikia technologinių įgūdžių ir specialios įrangos. Noras tapti rimtu, profesionalios bendruomenės pripažintu keramiku – retas reiškinys Lietuvos meniniame gyvenime ir jau tuo nusipelnė dėmesio. Netradicinis profesinis kelias apsunkina tikslo siekimą, tačiau turi ir teigiamų pusių, pirmiausia, stabdo nuo stereotipų. Menininkė daug dirbo įsisavindama amato paslaptis, kol įsitikino, kad ne tik įmantri forma, naratyvas, vizualiniai efektai, bet ir keramikos atlikimo būdai bei technologija slepia neišsenkančias galimybes.

            Savo kūrybą Rima grindžia dirbinio žiedimo metu atsirandančiais formos pokyčiais.  Žiesdama gruboką šamotą, kurį dažniausiai renkasi kūriniams, ji įdeda daug fizinių pastangų, stengiasi išnaudoti išcentrinės jėgos poveikį vientisam molio gabalui – paviršių apdorojant kieta medžiaga sausuoju būdu kurti asimetrinę, netaisyklingą, nežymiai pakrypusią formą. Spiralinis judesys, ryškinamas įstrižomis įpjovomis ir įtrūkiais, paviršiaus skaidymu į stačiakampes plokštumas, suteikia darbams judesio, nenutrūkstamos kaitos įspūdžio. Akivaizdu, kad autorė turi prigimtinę keraminės masės paslankumo pajautą, gebėjimą kūrybinio proceso metu ją valdyti, suteikti pageidaujamą pavidalą, supratimą, kada reikia sustoti. Iš medžio pelenų ir žemo degimo molių pagamintos autorinės glazūros aukšto degimo (1290–1300° C) veikiamos lydosi dirbinio paviršiuje, sukepa su indo šuke, padengdamos ją  natūralia, išsiliejusią magmą ar pelenų apnašas primenančia pluta. Grubokos, šiurkščių paviršių skulptūrinės formos kelia asociacijas su laiko paženklintais gamtos dariniais – suskeldėjusia žemės pluta, pasvirusiais medžių kelmais, atskilusiais uolienos gabalais. Jos užsimena ir apie žmogaus gyvenimo cikliškumą, apie einantį laiką,  nusidėvėjimą, dūlėjimą, gyvasties nykimą. Šiurkštūs keraminiai paviršiai, nelygumai, įtrūkiai primena surandėjusią žmogaus odą, įsirėžusias raukšles, gyvenimo paliktus pėdsakus, kurie yra nuolatiniais buvimo šioje žemėje ir žmogiškos patirties palydovai. Nejučia prisimeni atmintin įstrigusius ilgamečio Viktorijos ir Alberto muziejaus Keramikos skyriaus darbuotojo, garsaus dailės istoriko Herberto Reado žodžius apie keramiką, kurią jis laikė paprasčiausia ir kartu sudėtingiausia meno rūšimi dėl jos elementarumo ir gebėjimo abstrakčiomis formomis perteikti emocionalųjį ir intelektinį pradą, gebėjimą pasakoti, kelti asociacijas. materializuoti komplikuotas  civilizacijos problemas[2].  

          „Mano skulptūrinės keramikos kūriniai – tarsi laiko ir patirties išvagoti gyvenimai, prisiminimai, individualios patirtys. Kaip medžio kamieno rievėse atsispindi jo amžius, taip mano darbuose šį įspūdį sukuria susisukusios molio įrantos, nelygumai. Tarsi prabėgusio laiko pėdsakai atsiradusios faktūros ženklina keramikos kūriniuose įprasmintas istorijas.

        Aš siekiu statišką keramiką paversti dinamiška – užfiksuoti jos kitimą, judėjimą, suteikti jėgos, krypties. Man itin svarbu savo pastangomis perduoti keramikai lašelį gyvybingumo, energijos tėkmės. Siekiu harmonijos su gamta. Gilus jos pajautimas atsirado natūraliai nuo vaikystės, daug laiko praleidžiant gamtoje. Todėl ir šie darbai reflektuoja gamtos objektus – tarsi išdūlėjusius medžio rąstus lietuviško miško pelkėje, tarsi apsamanojusius akmenis.“[3] 

           Menininkė neslepia kad antroji jos mokykla tapo japonų keramika ir ypač Shozo Michikawos (g. 1953) kūryba. Šiuo požiūriu keramikės profesinis kelias primena Rytų dailei būdingą mokytojo ir mokinio santykį, kai mokinys perima mokytojo pasaulėžiūrą ir pagrindinius kūrybos principus. Susižavėjimą Rytais išduoda meditatyvus kūrinių pobūdis, siekis nutrinti ribą tarp gamtos natūralumo ir žmogaus įsiveržimo į jos valdas, laisva, netaisyklinga forma, atsitinktinumo efektai. Daug panašumo su Shozo Michikawos įstrižomis įpjovomis išvagotų indų, kurių gamybos technologijos iš šio keramiko išmoko Rima. Tačiau akivaizdūs ir skirtumai – lietuvės kūriniai rūstesni, šiurkštesni, žemiškesni, juose mažiau japoniškos minimalizmo estetikos. Skirtingai nuo vakariečių menininkų, kurie siekia kūrinyje atskleisti savo individualybę, Rima Leipuvienė, priešingai, jaučiasi įkvėpusios gamtos dalimi, jai svarbiausia kūrinio užuomina į nesibaigiantį gamtos procesų kaitą, kurį ji iškelia aukščiau savojo „aš“.

          Kiekvienas toks molio dirbinys galėtų prasmingai papildyti šiuolaikinį interjerą, uždaroje kambario erdvėje tapti gyvybingu akcentu, žadinančiu asociacijas su gamta. Tokiais meno kūriniais rytiečiai grožisi, juos liečia, susikaupę tyrinėja, įžvelgdami grublėtuose paviršiuose pirmapradę gamtos energiją. Kaip japonas žvelgdamas į keramikos vazelę ar žaliuojantį miniatiūrinį bonzai medelį mato ištisą gamtos panoramą, taip ši keramika galėtų įnešti gabalėlį gamtos ir dvasingumo į miestiečio aplinką. Tačiau norint suvokti tokios keramikos grožį reikia pralavinto estetinio jausmo, gebėjimo grožėtis rūsčia išvaizda, netaisyklinga forma, natūraliomis spalvomis, šiurkščiu paviršiumi, kitaip tariant, netobulumo grožiu (arba wabi sabi), kaip apibūdintų rytietis ar Rytų kultūros sekėjas).

Lijana Šatavičiūtė-Natalevičienė

Naujoji Romuva 2018/3

 

[1] Alexander Mahany, 10 cool trends in contemporary ceramic art, Art News, 2014 09 06. Iš: http://www.artnews.com/2014/06/09/10-cool-trends-contemporary-ceramic-art/

 

[2] Herbert Read, The Meaning of Art, London, 1931, p. 42.

[3] Rima Leipuvienė. Iš nebūties: parodos anotacija, rankraštis, Vilnius, 2018, l. 1.

 

© Rima Leipuvienė, 2016. Proudly created with Wix.com

  • Instagram Social Icon
  • Facebook Social Icon
This site was designed with the
.com
website builder. Create your website today.
Start Now